krikstynos9

XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmi dešimtmečiais, kol dar buvo guvesnė bendruomeniškumo tradicija, kūdikio gimimas paliesdavo ne tik jo tėvų šeimą, bet ir artimesnius kaimynus, gimines.

krikstynos9

XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmi dešimtmečiais, kol dar buvo guvesnė bendruomeniškumo tradicija, kūdikio gimimas paliesdavo ne tik jo tėvų šeimą, bet ir artimesnius kaimynus, gimines.Žinia greitai pasklisdavo po kaimą, būdavo net tradiciniai posakiai: „Pas kaimyną džiaugsmas“ arba „ Pas kaimynus pečius sugriuvo“. Taip buvo sakoma dėl kelių priežasčių. Pirmoji buvo ta jog, biologinė šeimos funkcija buvo gaubiama ku

klumo ir paslapties, antroji – norint slėpti nuo jaunesnių šeimos narių, vaikų atsiradimo paslaptį. Vaikams, apie broliuko ar sesutės atsiradimą būdavo aiškinama pasitelkiant fantaziją – gandras atnešė, bobutė skalbdama iš upelio ištraukė, tėtukas šieną benešdamas po kupeta rado, motutė kopūstų lapuose įsisukusį pamatė. Mūsų senoliai tikėjo, jog moteris po gimdymo pirmas paras yra pavojinga aplinkiniams, taip pat aplinka jai pavojinga. Ji turėjo saugotis „blogos akies“, kažkuriuose regionuose ištisas 5 – 6 savaites gimdyvė neišeidavo iš savo žemės ribų.

Ši tradicija pastūmėjo gimti naujai tradicijai – palankytoms arba radynoms. Vienas iš seniausių žinomų šios tradicijos apeigų būdavo kai naujagimiui sulaukus keleto savaičių, tėvai ruošdavę vaišes, į kurias nekviesdavo vyrų, o tik vieną moteriškę – kūmą. Ji turėdavo nukirpti vaiko plaukus. Tai buvo daroma šitaip: į dubenį ar puodą pripildavę gėrimo, uždengdavę jį nuometu ir ant jo viršaus laikydavę vaiko galvutę. Nukirpusi plaukus, kūma įmesdavo į puodą šiek tiek pinigų, išgręždavo nuometą ir gėralą drauge su kūdikio motina išgerdavo. Nukirptus vaiko plaukus ji užkasdavo po apyniais sakydama: „Lygiai kaip apyniai riečias, taip ir kūdikio plaukai riečias ir traiškūs stoja..“ Šis ritualas buvo vadinamas ne tik kūdikio lankymu, bet ir naminiu krikštu. Šių apeigų metu vaikui būdavo suteikiamas vardas ir jis tapdavo bendruomenės nariu.

Pagonybės pėdsakai krikšte

Priklausomai nuo regiono palankytos savo papročiais ir įsitikinimais šiek tiek skyrėsi, tačiau daugelyje bendruomenių vyravo kelios taisyklės – gimdyvę lankydavo tik moterys ir nevalia būdavo pasirodyti be dovanų,
Praslinkus šiek tiek laiko po gimdymo, dažniausiai kai vaikutis sulaukdavo 3 savaičių būdavo ruošiamasi krikštynoms. Krikštynas sudarydavo kompleksas apeigų susijusių su vardo suteikimu.mat kitaip galima suardyti vaiko laimę. Dovanų tarpe svarbiausią vietą užėmė kiaušinienė, dar buvo nešami blynai, kartais bulviniai, sūris, saldus gėrimas. Kūdikio tėvas viešnias pasitikdavo taip pat su blynais, degtine, alumi. Šalia maisto produktų motinai, būdavo dar nedidelės dovanėlės kūdikiui: plona drobelė vystyklams, juosta vaikui vystyti, kepurėlė ir pan. Radynos, jei nekeliamos krikštynos, paprastai būdavo švenčiamos labai triukšmingai, tokiu atveju jose dalyvaudavo ir vyrai su savo žmonomis, tačiau jie turėdavo gauti kūdikio tėvo pakvietimą.

Senovės lietuviai, pagonys savo kūdikius įvardindavo apeiginio maudymo pagalba, nes vandeniui buvo teikiama magiška apvalymo galia. Kai lietuvių gentims prievarta buvo įskiepyta krikščionybė, žmonės ilgus šimtmečius nepripažino krikščioniškojo ritualo. Tėvai vaikų nekrikštydavo, tačiau netikėtai užpuolus ligai, šeima vaiką maudydavo upėje ar šaltinyje, manydami tuo nuplausią jo krikščioniškąjį vardą, o duodami n

aują, dažnai paukščių ar žvėrių, tikėdami kūdikį pagysiant ir įgausiant tų paukščių ar gyvūnų savybių: drąsą, stiprybę, žvalumą ir pan.

Vadinasi, lietuviai dar prieš krikščionybės įvedimą turėjo tam tikrus kūdikio vardo suteikimo papročius. Reikia manyti, kad krikštynų papročiuose kūdikio prausimas prieš vežant jį į krikštą yra senovės lietuvių naminio krikšto paveldas.

Dar vienas, iš senų papročių išlikęs iki mūsų dienų, paprotys tai yra didelis dėmesys krikšto tėvams, kūmams. XVI – XVII a. turtingieji valstiečiai  kviesdavo krikštynose dalyvauti 5 – 6  poras kūmų, neturtingi apsieidavo su viena pora. Klaipėdos, Neringos apylinkėse kartais būdavo iki 10porų kūmų. Būti kūdikio kūmu lietuvių liaudies supratimu – garbė, tad kviečiamas taps kūmu, niekas neatsisakydavo. Tuometiniai krikštatėviai būdavo parenkami labai stropiai, ypač atsižvelgiant į jų būdą ir visuomeninę padėtį bei amžių.

Pietryčių Lietuvoje dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo toks paprotys. Šeimoje iš eilės mirus keletui vaikų, sekančio kūdikio

kūmais tėvas, vakare ar anksti ryte išėjęs į kaimo gatvę, prašydavo pirmuosius atsitiktinai sutiktus vyrą ir moterį. Šis paprotys žinomas daugeliui pasaulio tautų ir tyrinėtojų aiškinamas, kaip bandymas suklaidinti tariamai aplinkoje esančias ir blogo kūdikiui linkinčias dvasias.

XX a. kaime krikštynos būdavo ruošiamos, gimdyvei pasveikus ir sustiprėjus. Kūmais pasirūpinti pavesta būdavo tėvui, jis sakydavo „Pas mus pečius sugriuvo. Prašom ateiti sumūryti“. Nesvarbu, kad kūmai būdavo iš to paties kaimo, paprotys reikalavo, kad jie vis tiek važiuotų vežimu. Gal dėl to, kad veždavo bačkutę alaus, pilnas pintines skanėstų.

Pačias krikštynas galima būtų išskirti į dvi dalis: parengiamąją, iškilmingąją ir pramoginę. Pagonybės liekanos daugiausiai išryškėja pirmojome krikštynų papročių dalyje, kurią sudaro pasirengimas išvežti kūdikį į krikštą. Visiems susirinkus, pirmiausiai kūdikis būdavo prausiamas. Tai darydavo močiutė, tėvai ir kūmai tuo tarpu į dubenį įmesdavo pinigų „vystyklams išpirkti“. Taip buvo dėkojama bobutei už triūsą.

Žemaitijoje, krikštatėviai išpirkdavo kūdikį močiutei atnešus jį prie vežimo. Bobutė paduodama berniuką, sakydavo: „Šiemet kviečiai brangesni už avižas“, mergaitę – „Šiemet avižos brangesnės už kviečius“. Dar vienas įdomus paprotys pastebėtas vidurio Lietuvoje, Kėdainių kraštuose. Į pirkią du vyrai įnešdavo bobutę sėdinčią baltoje geldoje. Ji rankose laikydavo pyragą, butelį degtinės ir stikliuką. Atnešę bobutę su visa gelda statydavo vidury kambario. Svečiai klausdavo: „Ko atėjai?“ Senolė atsakydavo: „Žuvavau, žuvavau. Sugavau žuvytę. Ji valgo, žadina visus ir yra už visus čia gyvus vyriausia. Aš duosiu jums to vandenilio, kuriame pagavau, paragauti“. Tuo metu atnešdavo prie geldos krikšto rūbeliais papuoštą kūdikį. Močiutė pilną stikliuką išgerdavo pasveikindama kūmą. Krikštamotė gerdavo pasveikinusi krikštatėvį, na o jis sveikindavo vaiko mama, mama – tėvą. Tada tėvas įmesdavo į geldą pinigų ir tik visus „pragėrus“ bobutė išlipdavo iš geldos.

Pietryčiu Lietuvoje bobutė taip pat buvo svarbi rengiantis krikštui. Senolė jau su krikšto rūbeliais išpuoštu vaikiuku išeidavo laukan, ten nusilenkdavo kiekvienam šeimos nariui, svečiams, tuo tarpu visi vaiką laimindavo. Paduodavo kūdikį sėdinčiams vežime kūmams, o pati nuo jų gaudavo dovanų – skarelę.

Kėdainių apylinkėse, Krakių kaimo moterys belaukdamos kūmų, rengdavo lėlę ir mėgindavo slapčia kūmams atiduoti ją, o ne vaiką. Pokštaudavo ir Kauno rajono Viršužiglio apylinkėje. Čia būdavo ne tik lėlė rėdoma krikšto drabužėliais, bet atvažiuodavo ir kūmai apsimetėliai. Tikrieji kūmai turėdavo ilgai derėtis ir aiškintis jog tai jie tikrieji krikštatėviai. Išvažiavus iš namū kūmams su vaikučiu, jau būdavo rimtoji krikštynų dalis, apeigos. Paprastai į bažnyčia rinkdavosi ne tik šeima, draugai, bet neretai ir visas kaimas, mat krikšto suteikimas – tai naujojo nario įvedimas į krikščioniškąją bendruomenę. Po ceremonijos prasidėdavo vaišės.

„Kūmos pyragai“

Krikštynų vaišių pobūdis Lietuvoje buvo nevienodas. Žemaitijoje būdavo keli pietųs, pirmuosius duodavo kūdikio tėvai, na o antrieji, iškilmingieji, būdavo vadinami „kūmos pyragais“ ir juos tiekdavo vakare kūma ir svečiai. Užnemunėje, vidurio bei šiaurės Lietuvoje pagrindinės krikštynų vaišės būdavo vadinamos „kūmos pietūs“ – jie susidarė iš kiekvienos šeimos tradicinių patiekalų. XIX a. pagrindiniai maisto produktai kurie sudare krikštynų puotą, tai mėsa, sūris, sviestas, kiaušiniai kepti pečiuje ir grikių košė. Veliau pakito valgių pobūdis ir gausėjo saldus stalas.

Susirinkus svečiams prie stalo, krikštatėvius sodindavo vieną šalia kito, tariamai tam, kad vaiko dantukai augtų tiesūs ir be tarpų. Kadangi krikštynose dalyvaudavo tiktai vedusieji, tai šventėje būdavo daug šokių, dainų ir pokštų.

„Bobutės košės“ išpirkimas. Prasidedant vaišėms, kūmai turėdavo tariamai išpirkti senolės atneštą kubiluką su kiaušinienė. Kūmai duodavo jai pinigėlių, tada visi vaišindavosi išpirktu skanėstu. Vėliau kiaušinienė pakeitė saldūs kepiniai, sausainiai, dar vėliau saldainiai.

Krikštynų vaišėms baigiantis, būdavo dar viena apeiga atliekama bobutės. „Prausynos“. Bobutė pasitelkus svečių pagalbą pasiima rūtų šakelę, lėkštutę su vandeniu ir tariamai „prausia“ kiekvieną svečią šlakstydama tuo vandeniu. Buvo tikima jog vaikas nebus nevala, jei visi svečiai švarūs bus. Kiekvienas apipraustasis turėdavo duot močiutei pinigėlį. Vėliau rūtų šakelę paketė šluotražis ar žąsies sparnas, lėkštelę su vandeniu – muiluotas vandens dubuo ar kibiras.

Krikštynos baigdavosi bobutės išvežimu. Tai buvo tarsi karnavalinio pobūdžio paprotys, nes senolė apsirėdydavo išvirkščiais kailiniais, „pasipuošdavo“ šiaudų aukšta kepurė, svogūnų pynė atitikdavo karolius, o i ranką jai įduodavo seną šluotą – arkliams varyti. Na o arklius dažnai atitikdavo šeimos vyrai. Jie tempdavo ratukuose pasodintą bobulę. Kiekvienas kaimelis, regionas išvežimo paprotį atlikdavo šiektiem skirtingai, tačiau reikšmė būdavo visų panaši – pagerbimas močiutės atlikus svarbų vaidmenį vaikaičio gyvenime.

 

Šaltinis: kriksto-rubai.lt