krikstynos4

Nuo gimimo po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavina kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis.

 

krikstynos4

Nuo gimimo po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavina kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis.

 

Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką XVII a. dar drausdavo katalikų bažnyčia. Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynas su dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir, paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant naujagimį į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo slenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kol grįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu gyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų. O kad jų nesusitiktų, naujagimį išnešdavo pro langą.

Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą: tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas.

Tų apeigų metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo, maudydami vandenyje. Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yra kūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai, burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe.

Pavyzdžiui, Dzūkijoje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t.

Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais dievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant. Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo aplink ugniavietę ir po visą ūkį, kad būtų geras šeimininkas. Tai senovinis paprotys, pagal kurį kūdikis priimamas į bendruomenę.

Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvo kupini magijos, komizmo mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingas kūdikio gyvenimas. Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiausiais skarmalais ir dainuodavo humoristines dainas, kartais pribuvėją išversdavo į griovį. Po apeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo.

Vėliau, kapitalizmo laikais, iškilmingas krikštynas keldavo tik turtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikus krikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi, kad jis būtų sveikas ir sotus.

 

Šaltinis: krikstynos.eu